LT EN RU
Atgal
Žiema – kaip uošvė, reikia pasistengti, kad išeitų

Tegul nedrįsta jokia bobutė burbuliuoti! Esą seniau žiemos kitokios buvo. Šiais metais žiema mus apdovanojo savo gėrybėmis kaip niekada. Jau suspėjom pavargti ir nuo šalčių, ir nuo sniego kalnų, ir nuo čiuožyklų gatvėse. Ir, žinoma, nuo gulėjimo namuose priešais židinį ant sofutės, laukiant kovo 5-osios.

Tačiau žiema, kaip aikštinga panelė ar įkyri uošvė, pati neišeina. Ją reikia išvaryti. Štai pavasaris, ruduo ir vasara kažkaip sugeba patys išeiti. Ar apsiverkę, ar tyliai, ar garsiai su pasibarimais, bet išeina, o žiema – ne. Reikia uošvei priminti, kad užsibuvo, kad nebenorim kosminių kainų už šildymą ir kad laikas pradėti žaisti daržo žaidimus. Ir tada mes einam į aikštes, kad būtume visi kartu, būry. Nes mūsų po vieną niekas neklauso. Tada apsimetam, kad mes – tai ne mes.

Jeigu apsivelki išverstus kailinius, užsidedi kaukę, su kuria galėtum prie turgaus pardavinėti kontrabandines cigaretes, tada – prašom. Tada žiema išeina. Lyg būtų išsigandusi senų senelio kailinių ar įsižeidusi, kad jai pasiūlė pirkti rūkalų.

Bet kaip bežiūrėtum į šį laikotarpį, jis smagus. Tai galbūt vienintelė šventė, kai storuliai gali džiaugtis savo privalumais. Nes Lašininis yra kiečiausias, geriausias. Jo storumas padeda nugalėti paliegusius neprivalgėlius, kurie ištisus metus iš jo tyčiojasi visur ir visokiais negražiais būdais. Kada gali valgyti pilnais žandais, nekreipti dėmesio į pūpsantį pilvą ir džiaugtis tokių pat draugija. Reikia pasiausti, pavalgyti ir pasiruošti pavasariui. Nes laukia nauji iššūkiai. Laukia kelio darbai. Sunkūs...

Taip kad susitiksim per Užgavėnes, kad pabūtume kuo nesame ir išvytume tą, kuri kitais metais, atleidusi mums negražų išvarymą, vėl pareis. Gardžių blynųJ

Kelio moteris Stefutė