LT EN RU
Atgal
Taip gera sveikinti tai, kas pasaulyje yra gražiausia

Taip gera sveikinti tai, kas pasaulyje yra gražiausia

Mielosios, gražiosios, puikiosios... Aš jau galiu taip sakyti, nes mano regėjimas ir amžius leidžia aplink matyti tikrą gėrį ir grožį. Kasdien auditorijoje matau būsimas mamas, žmonas, mylimąsias – studentes, pasirinkusias tokią nemoterišką kelininko profesiją... Ir tuo pačiu metu atrodančias lyg podiumo gražuolės. Galbūt Jums nieko nereiškia, Jūsų manymu, pasenusi kovo 8-osios šventė, bet patikėkit manim, taip gera sveikinti tai, kas pasaulyje yra gražiausia.

Jūs net nesuprantat, koks būtų niūrus ir pilkas pasaulis be Jūsų. Be Jūsų paslaptingo buvimo šioje Žemėje. Kaip pradeda plakti mano sena širdis, kai nusišypso man tyras, beveik vaikiškas grožis. Žinoma, meluočiau, jei pasakyčiau, kad Jus visas auditorijoje atskiriu. Kažkaip pasiilgstu natūralumo. Norėčiau Jus sutikti be ilgų nagų, blakstienų miško, antakių per pusę veido ir lūpų, kurias pamačius žiauriai užsinoriu į žvejybą, kad tik pagaučiau kokį karpį. Kartais pagalvoju, kad Jūs visos esate seserys. Dvynukės, trynukės, trisdešimtukės... Atskiriu Jus tik pagal apgamus, ūgį ir akis, jei neapgaudinėjate su lęšiais.

Bet pagalvojus: o kodėl gi ne? Juk Jums, kaip ir kitoms, gyvenimas anksčiau ar vėliau apretins tą mišką po antakiais ir sutrumpins nagiukus. Svarbiausia – mokėkit įsilieti į vyrų pasaulį. Nes kelininkų gyvenimas yra sunkus, o Jums ypač bus nelengva paprieštarauti tam vyriškam nusistatymui, kad moterims ne vieta nei kelyje, nei laive. O Jūsų veiklai ten palikta ypač nedaug vietos (iki ~60 kg). Todėl Jums reikės dvigubai daugiau dirbti, jog įrodytumėte, kad Jūs taip pat esate vertos pagyrų, kaip kartais vyrai – pagirių. Darbas nebūtinai turi būti susijęs su profesija, kartais galbūt užtektų ir valandos rytais prieš veidrodį.

Ir, žinoma, nepamirškite, kad jei darbinatės ten, kur vadovas yra vyras ar bent jau tas, kuris pasirašo su Jumis darbo sutartį, kad ir kaip bebūtų, įsidarbinti Jums padėjo ne diplomas rankose, o ryškiai raudonos lūpos.

Prisimenu vieną labai seną, kai dar pats buvau labai jaunas, įvykį vienoje šventėje, kuomet klausiau vieno vadovo sveikinimo. Sveikinamos buvo moterys kovo 8-osios proga. Tai buvo tie laikai, kai kalbėti išgėrusiam nebuvo gėda. Vadovas vebleno kažką apie moteris ir jam tikrai sunkiai sekėsi ištarti kas antrą žodį. Ir kažkaip grėsmingai nuskambėjo jo tariamas žodis „aštuntoji“. Visi išgirdo, kaip jis pasakė „atstumtoji“... Taip kad norėčiau Jums, brangiosios, palinkėti niekada nebūti atstumtosiomis. Kovokit už savo vietą po saule. Būkite drąsios ir laimingos, nes be Jūsų mūsų vyriškas pasaulis neturėtų prasmės. Lenkiu savo žilą galvą prieš Jūsų amžiną pavasarinį grožį.

Kelių, o kartais ir moterų, ekspertas