LT EN RU
Atgal
Stefutė apie rekonstruojamo kelio ties Noriūnais užkeikimus

Niekas net nebeatmena, kada tai prasidėjo. Nelaimės prie Blizgės miškelio, šalia Bičių kaimo. Nelaimė po nelaimės lygiame, atrodytų, kelyje. Net vietiniai, prisiklausę kalbų apie šalia kelio buvusias kapines, prašė klebono pastatyti kryžių, kad baigtųsi bėdos. Tačiau klebonas pasakė, kad visa tai bobučių „išmyslas“ ir reikia atsargiau važinėti.

Ir štai, tokiame pavojingame kelyje prasidėjo kelio darbai. Atvažiavo „Panevėžio kelių“ vyrai tvarkyti kelio Daugpilis–Rokiškis–Panevėžysatkarpos, o apie praeityje buvusius pavojus jiems niekas ir nepapasakojo. Ir pradėjo kliūti darbai darbeliai, lyg pats kipšas ant smagumo būtų jiems trukdęs. O kelio žmonės su maldom ne kažką. Jie daugiau dirba, nei meldžiasi. Dirba dantis sukandę, o vietiniai gyventojai žvairuoja, dejuoja, tačiau niekuo padėti negali.

Nuvažiavau apžvelgti šiandieninės situacijos ir džiaugiuosi matydama, kaip viskas sparčiai eina į pabaigą. Degalinės darbuotoja man išdejavo, kad blogas privažiavimas prie jų degalų ir visi keikiasi. Tie, kurie turi kuro, ir tie, kuriems jo reikia. Paprašiau šiek tiek pakentėti, nes jau matosi šviesa tunelio gale. Darbuotoja atsiduso sakydama, kad dėl to ji beveik kas vakarą meldžiasi (vis dėlto kažkas meldžiasi).

Kasdien į Kupiškį važiuojanti inteligentiška moteriškė, nepanorusi sakyti savo vardo, ilgai tylėdama žiūrėjo į mane. O po to, žiūrėdama tiesiai į ryškiai spindintį raudoną šviesoforo signalą, pamažu pradėjo:

– Norit atvirai? Vis tiek to neparašysit. Jei galėčiau, aš tuos kelininkus po vieną išgaudyčiau...

Aš tylėjau ir meldžiausi mintyse, kad greičiau užsidegtų žalia šviesa, nes neturėjau ką jai pasakyti. Gal, kad negaudykit? Pasigailėkit? Kad tuoj jau baigsim? Ir kai palaimingoji žalia šviesa užsidegė, aš šyptelėjau jai palinkėdama gero kelio. Ji man padėkojo ir nusišypsojo. Atsirado viltis, kad ji neišpildys savo pažado. Dar ir todėl, kad kelininkai po vieną nevaikšto. Jie krūvelėmis, draugiškai, kaip bitutės. Padėdami vienas kitam. O jei vienas, tai aukštai mašinoj ir kur tu jį pasieksi?

Prie šviesoforų smagiausiai buvo nusiteikusios dvi seserys Gutpetrytės,važiuojančios tvarkyti kapelių.Turbūt jos supranta,kad palyginti su ta vieta, kur jos važiuoja, kelios minutės prie šviesoforo – vienas juokas. Ir jaunai šeimai iš Baltarusijos, kurios mašina buvo perpildyta vaikais, daiktais ir šunimis, viskas buvo labai smagu.

Kelininkai net prilinkę prie žemės klojo viršutinį trečiąjį sluoksnį. Pasidžiaugė vyrai, kad šiais metais oro sąlygos darbams yra nuostabios. Nei per karšta, nei per šalta.

Virginijus Deksnys mane garantavo, kad viskas vyksta kaip ir planuota.Visi darbai aukštam lygyje ir kokybiškai. Kiek dairiausi aplink, jis tikrai nemelavo.

Prie mūsų pokalbio prisijungė asfaltuotojų komandos narys kelininkas Virginijus Gabrėnas, kuris pasisiūlė papasakoti, kas čia vyksta. Aš, stovėdama tarp dviejų Virginijų, sugalvojau norą ir tikiu, kad jis išsipildys.

Tikrai nustebau vyrų kolektyve pamačiusi jauną mergaitę. Evelina Bagdonaitė iššoko iš mašinos su važtaraščiais rankose ir visai nemergaitiškai man paspaudė ranką. Norėdama pasirodyti viską išmananti, aš paklausiau kuris jos tėtis šioje vyrų komandoje. Nes kažkaip jau pripratau, kad tai iš kartos į kartą tęsiasi Panevėžio kelių kolektyve. Evelina nusišypsojo:

– Nei mamos, nei tėčio čia nėra. Aš studijuoju kelių inžinieriją ir atlieku praktiką.

Puoliau klausinėti ar jos niekas neskriaudžia? Juk aplink tik vyrai.O dabar dar tas pasaulis lyg padūkęs kartais sodina vyrus į kalėjimą vien už tai, kad tas pagyrė gražias moters kojas. Tačiau Evelina patikino, kad čia viskas atvirkščiai. Kolegos ją saugo ir globoja kartais net perdėtai. Neleidžia nei sunkiau nešt, nei iš mašinos pačiai iššokt.

- Jaučiuosi lyg būčiau namie ir mama su tėte saugotų, kad nė viena musė  ant galvos nenutūptų.

Karšta vasaros saulė gairino jau ir taip nugairintus vyrų veidus. Ore tvyrojo skanus smalos kvapas ir tokia keista nuojauta. Kad tuoj viskas baigsis. Kad nutils triukšmas ir bruzdesys. Kad tuoj nebebus šviesoforų ir mašinų. Kad žmogeliai idealiu keliu važiuos į Kupiškį. Ir niekas nebeprisimins kelio vyrų, kurie dabar taip triūsia ir yra barami už tai, ką jie dėl jų daro.

Bet kol kelio vyrai dar dirba, nusišypsokit jiems pro šalį važiuodami. Jums gi nesunku.O jiems bus tikrai malonu.

Kelio moteris Stefutė