LT EN RU
Atgal
Kelio moteris Stefutė: „Žolinė. Dar spėsim nugriebti porą šiltų nuotykių“

Kiekvienais metais mes laukiam stebuklo. Kai labai karšta, kad būtų vėsiau. Kai atšąla, kad vėl pareitų Afrika. Kai nedygsta grybai, kad pradėtų lyti. Kai „šnioja“ dieną naktį, kad lietus Lietuvoje baigtųsi galų gale. Elgiamės kaip aikštingos panelės, kurios puikiai žino, ko nenori, bet ko norėtų, žodžiais nusakyti negali.

Purkštaudami leidžiam per pirštus vasaros dienas lyg įkaitusį smėlį ir dairomės per petį, kaip ją leidžia  šalia esantys.

Ir jaučiamės kaip tie neapsisprendėliai kavinėje. Kurie valandą renkasi, ką norėtų suvalgyti ir kai atnešami patiekalai, su didžiausiu pavydu supranta, kad norėtų labiausiai to, ką užsisakė kaimynas.

Vis atrodo, kad šalia esantiems labiau saulė švietė, didesni pomidorai augo, švelniau jūra skalavo kojas. Ir taip dejuojant, staiga, netikėtai vieną rytą išgirsti kvapą.

Kvapą, artėjančio rudens. Kai grybai susimaišo su krentančių kaštonų kvapu, kuriuos apjuosia baltų astrų aromatas.

Kai pamatai močiutes su anūkėliais, einančiais į bažnyčią, kad Žolinių dieną būtų pašventintos jų rankose švytruojančios žolynų puokštelės. Kvepia oras branda ir laukimu. Vaikai – į mokyklas, studentai – į miestus, bobos – link bulviakasio, emigrantai – namo.

Ir Žolinių šventė mums visiems – lyg mokyklinis skambutis į pirmą pamoką. Kai nebegalima bus kvailioti, siausti. O reiks pradėti dirbti. Rimtai. Susikaupus. Ir nuo tos minties šauna į galvą staigus nerimas. Kaip mokinukui, išgirdus skambutį. Ką dar spėtum greitai, staigiai iki pamokos pradžios nuveikti?

Todėl dar turim šiek tiek laiko atsigriebti, ko nespėjom padaryti. Dar galim, įsitvėrę vasarai į „padurkus“ nugriebti kokį porą šiltų nuotykių, kuriuos žiemos metu prisiminsim, kaip nuostabiausią desertą.

Nebijokit , kad dienos praeina. Bijokit, kad jos tuščiai nuslūgsta.Gražios jums vasaros pabaigos. Ir Žolynių nuotykio, lyg vyšnios ant torto.

Kelio moteris Stefutė