LT  EN  RU
Mano tėtis pats nuostabiausias visame pasaulyje!

Mano draugė dirba vaikų darželyje. Ir aš labai nustebau, kai ji papasakojo, kad darželyje per pietų miegą pradedantys verkti vaikai dažniausiai kviečiasi tėčius. Ne mamas, o tėčius. Argumentas paprastas: „Tegu ateina tėtis, nes man baisu.“

Ir su metais, mums augant, tas jausmas mažai keičiasi. Mums reikia būtent tėčio, kai būna baisu ir sunku. Tik gėda tai pripažinti. Juk taip paprasta ir gera būdavo, kai stipruolis tėtis išeidavo beveik nešdamas ore tave laikydamas už rankos į kiemą ir baisiu balsu paklausdavo : „KURIS?..“ O tu stovėdavai jam už nugaros ir rodydavai Juliui liežuvį: „Tegu kitą kartą pagalvoja, kaip mesti man į galvą kankorėžį.“ Kaip aš visą laiką juo didžiuodavausi. Prieš drauges, bendradarbius. Jei ko nežinodavau – visada skambindavau jam. Ir niekada net nepagalvodavau: iš kur jis viską žino ir moka? Žmogus, nebaigęs jokių aukštųjų ir neturėjęs pavyzdžio, nes jo tėtis mirė, kai jis buvo visai mažiukas.

Dabar mano tėtis artėja prie šimto metų ir abiem akytėm nieko nemato. Bet jei kas nors dabar man pasiūlytų jį iškeisti į gražų, jaunesnį ir turtingą, aš tą siūlytoją išmesčiau už durų. Mano tėtis pats nuostabiausias visame pasaulyje. Ir visai nesvarbu, kad visai neseniai jo paklausus, kas yra Akapulko (miestas Meksikoje), jis mane išjuokė. „Kaip tu – žmogus baigęs aukštąjį, nežinai, kas yra Akapulko? Akapulko yra – iš apačios į viršų...“ Sėdėjau išsižiojus ir klausiausi toliau jo postringavimų: „Akapulko – kai šaunama iš apačios į viršų. Žmogus niekada to neturi pamiršti, jei nori pataikyti...“

Ir visai nesvarbu, kad tėtis sumaišė Katapultą (svaidymo mašina) su Akapulkos miestu. Aš išgirdau vieną iš svarbiausių jo pamokų: „Kas tau gyvenime beatsitiktų, atsimink – žmogus turi iššauti save iš apačios į viršų, jei tikrai nori pataikyti į tikslą.“

Mes tol esame stiprūs visom prasmėm, kai turime šalia katapulto svaidytojus, kurie bet kada už mus gali išeiti į kiemą su grėsmingu klausimu: „KURIS?“ Mylėkim ir globokim savo didvyrius.

Su Jūsų diena, brangūs Tėčiai!

Kelio moteris Stefutė